Vincas Svirskis

Lietuvos keliais ir vieškeliais, iš kaimo į kaimą eidavo pėsčias, kaip žmonės sako, „mažas sulinkęs dėdelis”, apsivilkęs rudu žiponiuku, savo išore kuklus, nesiskiriantis iš paprastų kaimo žmonių, mandagus ir niekam neužkliūvantis kryžių meistras Vincas Svirskis. O nukeliauti galėdavo jis ir toliau, nes joks sunkus nešulys neslėgdavo meistro pečių, nebent toji neatidaloma jo paties minčių ir didžiulio triūso našta. Rankose tik nedidelė medinė skrynelė – visas jo turtas. Joje menki darbo įrankiai – kirvukas, kaltelis, peilis… Duona ir pastogė – kiekviename kaime, kur žmonės norėdavo papuošti savo sodybas ir pakeles įstabiais jo rankų tvariniais.