Ši knyga gimė iš daugelį metų trukusių archyvinių tyrimų, kuriuos paskatino noras atskleisti visuomenei vieno iš įtakingiausių karaliaus Stanislovo Augusto dvaro lietuvių dignitorių viešą veiklą ir privatų gyvenimą. Jokimo Chreptavičiaus politinė karjera neatsiejamai susijusi su paskutiniojo Abiejų Tautų Respublikos valdovo asmenybe. Chreptavičius, būdamas senos lietuvių-rusų giminės atstovas, pirmuosius žingsnius politinėje scenoje žengė Čartoriskų, Zamoiskių ir Poniatovskių valdomoje „Familijoje“. 1764 m., Varšuvoje renkant valdovą, jis, atstovaudamas Lietuvos kariuomenei, rėmė Stanislovo Poniatovskio kandidatūrą, o kaip padėką monarchas suteikė jam Lietuvos sekretoriaus postą. Nuo to laiko Chreptavičius tapo karaliaus patikėtiniu slaptoms misijoms, o jo ištikimybė ir didelis kompetentingumas buvo įvertinti 1773 m., kai jis buvo paskirtas LDK pakancleriu.
Chreptavičius buvo vienas iš Edukacinės komisijos sumanytojų (šios komisijos steigimo projektą jis pristatė Seime 1773 m. spalio 7 d.). Visus tuos metus rėmė kultūros ir mokslo veikėjus, globojo Vilniaus akademiją, dėl ko Lietuvos sostinė jam daugiausiai privalo už „Šiaurės Atėnų“ vardą. Ščorsai, jo gimtosios valdos (XIX a. dar vadinamos Lietuvos Pulavais), ilgus metus buvo Apšvietos kultūros sklaidos centras Lietuvoje ir žemietijų seimelių pasirengimo vieta. Jis pagarsėjo kaip fiziokratas, savo dvaruose panaikinęs baudžiavą ir suteikęs valstiečiams žemės valdas.
Po pirmojo Respublikos padalijimo Chreptavičius tapo „rusų sistemos“ rėmėju, tikėdamasis, kad Peterburgo valdžia apsaugos Lenkijos-Lietuvos valstybę nuo naujų sukrėtimų. Dėl šios priežasties jis pasisakė prieš Rusijos garantijų panaikinimą Ketverių metų Seime, įspėdamas patriotus apie galimą Rusijos kerštą. Panaikinus Nuolatinę Tarybą (1789 m. sausio 19 d.), jis liko karaliaus artimiausioje aplinkoje, aktyviai dirbo įstatymų leidybos srityje. Svarbiausias jo nuopelnas buvo savivaldos reformos projekto parengimas ir jo palaikymas (vadinamasis Miestų įstatymas buvo priimtas 1791 m. balandžio 18 d.).
Chreptavičiaus konservatyvumas neatitiko konstitucionalizmo principų, todėl karalius neįtraukė jo į slaptus Vyriausybės įstatymo parengimo darbus. Nors Chreptavičius skeptiškai vertino 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją, jis išliko lojalus karaliui ir netrukus buvo paskirtas užsienio reikalų ministru, taip suteikiant Stanislovui Augustui galimybę išlaikyti Lenkijos diplomatijos kontrolę. Tačiau Chreptavičiaus diplomatinė karjera tapo abejotina, kai jis, gavęs informaciją apie Rusijos pasirengimą užgniaužti reformas, nesiėmė iniciatyvos, o karaliui rekomendavo pasiduoti. 1792 m. liepos 23 d. jis pritarė karaliaus sprendimui prisijungti prie Targovicos konfederacijos.
ISBN 9955-661-05-4
Atsiliepimai
Atsiliepimų dar nėra.