Iki šiol Alfonsas Nyka-Niliūnas Lietuvoje daugiau žinomas kaip poetas ir vertėjas; tik lietuvių literatūros specialistai yra skaitinėję jo kritikos straipsnių. Gal ir neblogai, kad šio įžvalgaus kritiko nuomonių dar nenuvalkiojome; Jos ateina pačiu laiku, kai, atslūgus entuziazmo karščiui, vėl pamažu imamės rimtesnių literatūrinių studijų, o pirmiausia bandome susigaudyti-kas ko vertas. Ramybės nuolatos neduoda ir kitataučių kolegų klausimai: ką siūlytumėte versti iš lietuvių literatūros? Taigi Alfonsas Nyka-Niliūnas kaip kritikas grįžta su labai laukiamu bagažu-atvirais, reikliais ir geranoriškais lietuvių literatūros vertinimais ar bent jau kvietimu svarstyti vertės problemas.
Skaitant paties autoriaus sudarytą straipsnių rinkinį ima dėstytis nors ir fragmentiška, bet atidi ir vertybiniu požiūriu griežtai apibrėžta lietuvių literatūros istorija nuo Kristijono Donelaičio, Maironio iki Henriko Radausko, žemininkų, „Literatūros lankų” sąjūdžio. Publikuojama ir keletas straipsnių apie klasikinę užsienio literatūrą. Nykos -Niliūno kritikos raštai pasižymi plačia lyginimų perspektyva, aiškiu dėstymo stiliumi, bet svarbiausia-nedviprasmiškais literatūros kūrinių vertinimais. Kritikas aiškina savuosius vertinimo kriterijus, siekia apčiuopti tai, kas atnaujina lietuvių literatūrą, kas ją sieja su europinės literatūros kontekstu. Greta atidžiai aptariamos rašytojų kūrybinės biografijos, kalbama apie jų kūrybos pakilimus ir atoslūgius. Visa tai padeda svarstyti šiuo metu aktualius lietuvių literatūros „aukso fondo” sudarymo klausimus.
